Nekenčiukompiuterio.lt

Laikas nutraukti savo straipsnelių sausrą, juolab „stalčiuje“ jau susikaupė bent 5 apžvalgos. Todėl traukiu jas iš skrynelės, kol neužkasiau apskritai.

Neseniai keletą dienų mano kambarys buvo virtęs kone spausdinimo centru – teko išbandyti tris naujus, rudenį Lietuvos rinkoje pasirodžiusius „Hewlett-Packard“ (HP) daugiafunkcinius rašalinius spausdintuvus (spausdintuvas+skeneris+kopijuoklis): „HP Photosmart Wireless“ (B109n-z, jeigu jau visai tiksliai), „HP Photosmart Plus“ (B209a-m) ir „HP Photosmart Premium“ (B309g-m). Tai A4 formato spausdintuvai, skirti namams ir namų biurui, kaip teigia HP.

B109n-z yra paprasčiausias, o B309g-m – funkcionaliausias spausdintuvas. Skirtumai – funkcijos, techniniai parametrai ir maždaug 250 litų.

Šįkart nuodugniai nenagrinėjau spausdintuvų, nematavau greičių – išbandžiau juos kaip eilinis vartotojas.

„Photosmart Wireless“

Pradėjau nuo paprasčiausiojo „Photosmart Wireless“ (B109n-z). Kadangi tąsyk skubėjau išspausdinti keletą žemėlapių, pamėginau pamatuoti laiką, kiek užtruks paruošti spausdintuvą. Per dešimt minučių išpakavau, nuėmiau visas apsaugines juosteles, sudėjau rašalines.

Kitas etapas – programinės įrangos (HP „Solution Center“ ir specifinės šio modelio programinės įrangos) diegimas ir prijungimas užtruko gerokai ilgiau. Vienas dalykas – diegti programinę įrangą būtina prisijungti kaip sistemos administratoriui. T.y. nepakanka iš eilinio vartotojo paskyros paleisti diegimo programą jai suteikiant administratoriaus teises. Reikia prisijungti prie administratoriaus paskyros.

Ir savo nelaimei pasirinkau standartinį diegimo paketą – kai skubi, atrodo, kad diegimas trunka amžinybę. Taigi, iš viso, įskaičiavus ir pusvalandį užtrukusią prastovą, kol persijungiau prie administratoriaus paskyros, spausdintuvo paruošimas užtruko 1,5 valandos. Mano nuomone, tai – daugoka.

„Photosmart Wireless“ galima spausdinti prijungus per USB prie kompiuterio, prijungus prie „Wi-Fi“ tinklo ir iš atminties kortelių. Nusivyliau, kad jame nėra lizdo USB atminukams. Bet mažas, funkcijomis neapkrautas spausdintuvo meniu patiko – tik pagrindinės nuotraukų spausdinimo, skenavimo ir kopijavimo funkcijos.

Patiko spausdintuvo dydis – jam nereikia atskiro staliuko, tilptų ant didesnio darbo stalo greta kompiuterio.

„Photosmart Plus“

Kadangi „Solution Center“ visiems spausdintuvams vienoda, tad šįkart diegimas užtruko trumpiau – tereikėjo įdiegti tik spausdintuvo tvarkykles ir jo specifinę programinę įrangą.

Greta visų „Photosmart Wireless“ funkcijų, „Photosmart Plus“ (B209a-m) yra USB lizdas atmintukams, lentyna 13×18 cm formato fotopopieriui, didesnis, jutikliais valdymo ekranas. Meniu daugiau funkcijų: spausdinamas nuotraukas galima pakoreguoti, pakeisti spalvas, išspausdinti standartines formas – nuo Sudoku galvosūkių, formos užduotims iki grafinio „milimetrinio popieriaus“.

Vis tik gaila, kad be kompiuterio pavyks išspausdinti tik nuotraukas – be kompiuterio, iš USB raktų, kortelių nepavyks išspausdinti, pavyzdžiui, PDF dokumentų, kitų JPG formatu įrašytų paveikslėlių.

„Photosmart Premium“

Funkcionaliausias iš trijų bandytų spausdintuvų. Be kitų funkcijų, kurias turi „Photosmart Plus“ modelis, „Photosmart Premium“ (B309g-m) yra didesnis (ir dėl to patogesnis) jutiklinis ekranėlis, „Bluetooth“ sąsaja, LAN jungtis, dvipusio spausdinimo priedas, naudojamos 5 rašalinės („Photosmart Wireless“ ir „Plus“ jų turi 4-ias) – papildoma juodos spalvos rašalo skirto nuotraukoms („photo black“) spausdinti rašalinė.

Spausdintuvas pasižymi ir geresne spausdinimo bei skenavimo kokybe. „Photosmart Wireless“ ir „Photosmart Plus“ spausdina spalvotai iki 4800×1200 dpi optimizuota raiška, o skenerių optinė raiška – 1200 dpi. „Photosmart Premium“ – 9600×2400 dpi ir 4800 dpi.

Beje, jis sugeba atpažinti ir kitokius paveikslėlius iš USB atminuko: kompiuteriu apdorotas nuotraukas, paveikslėlių iškarpas. Tiesa, ne visada jas parodo peržiūros ekrane, bet spausdina.

Išvados

„Photosmart Wireless“ ir „Photosmart Plus“, mano nuomone, tinka paprastiems darbams – spausdinti, skenuoti, kopijuoti dokumentus. Kokybei absoliučiai jokių priekaištų. Prireikus, jie tiktų išsispausdinti vieną kitą nuotrauką. Bet šiaip nuotraukoms spausdinti vertėtų pasiieškoti kito spausdintuvo.

Tuo tarpu nuotraukoms skenuoti „Photosmart Wireless“ bei „Photosmart Plus“ apskritai tinkami tik bėdai (didelei) prispyrus. Pirmas, ryškus nuotraukoje planas dar perteikiamas kokybiškai, bet antrasis, jį peržiūrint 100 proc. masteliu, atrodo kaip akvarelė (žr. paveikslėlį).

„Photosmart Premium“ su nuotraukomis tvarkosi geriau. Galų gale – naudojamos 5 rašalinės, didesnė spausdinimo ir skenavimo raiška.

Labai geras ir naudingas dalykas yra dvipusio spausdinimo priedas. Bet to nepasakyčiau apie „Bluetooth“ sąsają ir LAN jungtį. Pastaroji jau yra tarsi pretenzija į biuro spausdintuvą, kuriuo visi dalijasi. Namams visiškai pakanka belaidžio ryšio ir USB kabelio.

Jeigu tektų rinktis man, pasirinkčiau net ne paprasčiausiąjį „HP Photosmart Wireless“, o už jį beveik 100 litų pigesnį „HP Photosmart“ modelį – B109a. Jame nėra belaidžio ryšio sąsajos, bet jis man būtų reikalingas paprasčiausiems biuro darbams, vadinasi, stovėtų greta kompiuterio ir nebūtų problemos naudoti USB kabelį.

Jeigu turėčiau namuose kelis kompiuterius, tada jau žiūrėčiau į B109n – „Photosmart Wireless“. Vienintelis šių įrenginių trūkumas – nėra galimybės prijungti automatinio dvipusio spausdinimo priedo.

„HP Photosmart Premium“ – universalus įrenginys, jį rinkčiausi, jeigu neturėčiau ambicijų itin aukšta kokybe skenuoti nuotraukų. Tiems, kas tokių ambicijų neturi, bet norėtų nuskenuoti vieną kitą savo šeimos fotografijų albumą ar išspausdinti iki A4 formato dydžio skaitmenines nuotraukas, patarčiau rinktis šį spausdintuvą.

Kainos (iš ITbank.lt)

„HP Photosmart Wireless“ – 479 litų.

„HP Photosmart Plus“ – 566 litų.

„HP Photosmart Premium“ – 750 litų.

"Nokia" nuotr.

Visai neseniai (o tiksliau – praėjusią savaitę) Lietuvoje „Bitė Lietuva“ pradėjo prekiauti nauju, ką tik ir visame pasaulyje pasirodžiusiu „Nokia N97“. Kaip ir visuomet, anapus Atlanto jį iškart pradėjo narstyti kaip potencialų „iPhone“ žudiką.

„Nokia N97“ naudojausi maždaug savaitę. Telefonas yra įdomus, funkcionalus – dėl to jokių abejonių. 3,5 colio įstrižainės, 640×360 taškų raiškos jutiklinis (lietimui jautrus) ekranas, kurį nustūmus, atsiveria pilna (QWERTY) klaviatūra.

Technologijomis jis smarkiai nesiskiria nuo panašių aparatų, todėl techninių parametrų nevardinsių, juos galima rasti čia. Labiausiai įdomu buvo, kaip „Nokia“ pasisekė įdiegti valdymą jutikliniu ekranu.

„Nokia N97“ ekranas patogesnis nei „Nokia 5800“ telefono, kurio ekranas buvo įgilintas dėl to nepatogus valdyti pirštais. Pavyzdžiui, tempti slankjuostę (o tai gi yra „scroll-bar“). „Nokia N97“ ši problema ištaisyta.

Tačiau telefonas reagavo į piršto judesius, prisilietimus su uždelsimu. Tiesa, nežymiu, bet tai trukdo. Galbūt įpratus prie to nuomonė ir pasikeistų.

Norėtųsi piktogramų meniu, sąrašus sklaidyti irgi ne tampant už slankjuostės, o pirštu liečiant ir stumiant patį sąrašą. Dabar gi kartais tai pavykdavo, bet kartais būdavo sužadinama kuri nors piktograma arba elektroninis laiškas.

Sunkokai sekėsi perprasti „Nokios“ naudojamą vieno-dviejų prisilietimų metodą. Pavyzdžiui, norint aktyvuoti programėlę, reikia dukart spustelėti meniu piktogramą. Laiškui atverti pakanka vieno prisilietimo.

Be to, telefono ekranas, jį atrakinus, nevisada įsijungdavo – reikėdavo pakartotinai užrakinti, atrakinti. Bet ši problema, kaip sakė „Nokios“ atstovai, dėl to, kad bandymams buvo pateiktas testinis modelis.

Tiesa, mano gera draugė, laukusi šio modelio ir gavusi jį prieš savaitę, juo kol kas labai patenkinta. Sakė, ir veikia greitai, ir problemų nematė. Vadinasi, visos problemos – ištaisytos (?).

Patiko viena labiausiai pabrėžiamų N97 funkcijų – pradinio ekrano valdikliai. Dabar galima išnaudoti visą ekraną, užpildant jį arba keliomis greitosiomis nuorodų, žymių juostelėmis, arba tokiais valdikliais, kaip elektroninio pašto, „Facebook“, naujienų portalų. Kas tuose valdikliuose? Pavyzdžiui, „Facebook“ valdiklyje – naujausios draugų žinutės, el. pašto – naujausi laiškai. Prilietus jį, atverčiama susijusi programa.

Žinoma, visuomet nejučiomis lygini daiktus. Tad „Nokia N97“ kaskart teko lyginti su savo „Nokia E71“. Pastarasis man patogesnis, kai reikia rinkti tekstą telefoną laikant abiem rankomis. Bet „Nokia N97“ gerokai patogesnis, kai reikia naršyti, nes tai galima daryti pirštu vedžiojant po ekraną.

Bendrai - įspūdis geras, išbandžius prekyboje esantį telefoną, gal jis būtų dar geresnis.

Paulius

P.S. Išvažiuoju atostogų. Pasimatysime rugpjūčio pabaigoje;)

„Apple“ nuotr.

Prieš kurį laiką išbandžiau „iLife‘09“ ir „iWork‘09“ paketus, skirtus „Apple OS X“ sistemai. Tam gavau ir „iMac“ su 20 colių ekranu – labai patiko. Tik su galutiniu aprašymu ilgai užtrukau. Deja, nepavyko parašyti trumpos apžvalgos, todėl suskaidžiau pagal atskiras programas.

Apie „iWork‘09“ apskritai neverta daug rašyti – biuro programų paketas analogiškas „Microsoft Office“ ar „OpenOffice“ su tekstų redagavimo, skaičiuoklių, prezentacijų įrankiais. Funkcionalumas toks pat, yra galimybės išsaugoti kitų programų pvz., „MS Office“ formatais.

Jeigu „iWork‘09“ nė kiek nenustebino, tai „iLife‘09“ kur kas labiau patiko. Prisipažinsiu, kad net negalvojau, jog „iLife“ pakete esančios programos gali būti tokios paprastos ir funkcionalios vienu metu. Taigi – apie jį.

„iPhoto“

Su „iPhoto“ programėle galima sėkmingai apdoroti nuotraukas – galima netgi naudoti pakankamai platų priemonių komplektą spalvoms koreguoti. Eiliniam vartotojui jų gali pasirodyti ir per daug, tačiau pabandžius timptelėti vieną ar kitą slankiklį, galima greitai pramokti.

Tik užkliuvo, kad redagavimo lange nuotrauka matoma ne tokia ryški, kaip peržiūrint – keletą nuotraukų netgi pernelyg „paaštrinau“. Bet peržiūrėjus rezultatą, nesunku vėl paspausti „Edit“ ir paslinkti slankiklį atgal – visi pakeitimai yra išsaugomi ir neįrašomi į nuotraukos failą, kol jų neeksportuoji.

Apdorojus nuotraukas jas iškart galima perkelti į „iDVD“ programą – sukurti DVD nuotraukų albumą, įkrėsti muzikos ar įdėti filmukų. Tai pasirodė labai intuityvu ir paprasta. Manau, ilgiau turėdamas tokį „iMac“ su šiomis programomis ant stalo, netrukčiau prikepti DVD diskų su šiaip diske, senose dėžėse dūlančiomis nuotraukomis, filmais.

Norint pasiekti paprastą rezultatą reikia visai mažai pastangų. Na, pavyzdžiui – prijungiau fotoaparatą, kuriame buvo apie 80 nuotraukų ir filmukų iš vieno žygio. Visa tai perkėlęs į „iPhoto“ pakoreguoju, išmetu nereikalingas, netinkamas nuotraukas. Mano pakeitimai nepakeičia pradinių nuotraukų ir tai yra labai gerai.

Sutvarkęs albumą taip, kaip man reikia, paspaudžiu „Send to iDVD“ ir čia pasirenku pradinę temą, sudedu nuotraukas prie nuotraukų, jeigu noriu – atskiriu filmukus ir sudedu juos kaip atskirus punktus DVD meniu, dar šiek tiek pakoreguoju nuotraukų peržiūros režimą, įdedu muzikos ir viskas – DVD paruoštas įrašyti.

Priklausomai kaip ilgai būčiau kapstęsis prie nuotraukų atrankos ir korekcijų, nuo fotoaparato iki DVD disko būčiau užtrukęs nuo 20 minučių iki valandos. Tiesa paprasta – kuo programa paprastesnė ir mažiau įvairių funkcijų, tuo greičiau gali pagaminti galutinį daiktą. Ir nepasakyčiau, kad labai prastą.

„iMovie“

Programos „iMovie'09“ vaizdelis

„iMovie“ – programa, prie kurios jau reikia ilgėliau pasėdėti. Bet tai daugiau dėl pačio turinio specifikos – norint sukurti filmuką, reikia turėti viziją, scenarijų. Vėlgi, patiko tai, kad ji yra gana paprasta ir pakankamai funkcionali.

Ja perkėliau vasarą filmuotą medžiagą iš „miniDV“ kasečių. Kaip ir “iPhoto” atveju, sudėtingi dalykai čia padaryti labai paprastai – minimaliai nustatymų, skirtingų meniu ir įrankių. Nnaujokui, nebijančiam technologijų, čia greitai viskas taps suprantama. Pasigedau tik galimybės dirbti su keliais vaizdo takeliais – matyt tai jau profesionalesnės programinės įrangos sfera.

„iWeb“

„iWeb“ programa yra kažkas tokio, apie ką jau seniai nesusimąsčiau. Nes, regis, visas internetas pilnas paslaugų, kur leidžia susikurti savo svetainę ir ją atnaujinti iš bet kurio kompiuterio. Žinoma, „iWeb“ valdyti irgi labai paprasta, o jos galimybės yra gerokai didesnės - galima kurti įvairesnius puslapius, labai padeda temos ar specifinių tinklalapių šablonai, pavyzdžiui, tinklaraščiui ar podcastui (kas padės surasti padorų lietuvišką atitikmenį podcastui – pastatysiu alaus „Alaus namuose“:)). Naudojantis „iWeb“ tikrai paprasta susikurti pakankamai gražų ir funkcionalų puslapį ir jį įkelti į internetą. Yra ir išorinių programų galimybės – „Youtube“, „Google Maps“ fragmentų įkėlimas.

Tačiau manau, kad tokia programa pravarti statiškesnei svetainei, nes (jeigu neklystu) atnaujinti ją galima tik iš vieno kompiuterio su „iWeb“ programa, kuria ir buvo kurta toji svetainė. Nepastebėjau galimybės atsisiųsti svetainę iš interneto ir ją koreguoti. Taip pat mažoka galimybių koreguoti nustatytas temas, o apie HTML kodą išvis reikia nesvajoti – čia gi „Apple“ ir jums tikrai nereikia rūpintis, kaip viskas vyksta.

„Garage Band“

„Apple“ nuotr.

Pradėdamas rašyti šią apžvalgėlę, galvojau, kad „GarageBand“ programos neliesiu – neturiu nei gitaros, nei kito instrumento, kurį galėčiau prijungti prie kompiuterio. Nei klausos, kad galėčiau groti. Visas mano muzikinis išprusimas prasideda ir baigiasi pritarimu „Winamp“ programai baubimu, kojų trepsėjimu ir galvos kratymu.

Bet peržiūrėjęs įžanginį filmuką, jau pradėjau galvoti, kad vertėtų atgaivinti paauglystės svajonę groti gitara. „GarageBand“ galima pradėti nuo įvairių instrumentų pamokų (tiesa, standartiniame pakete tėra įžanga į gitaros ir pianino pamokas, kitas reikia atsiųsti, bet tai nekainuoja). Vėliau galima įsigyti ir populiarių muzikantų demonstracijų, kaip išmokti groti jų kūrinius. Šios pamokos kainuoja, bet gaila, kad kylančioms Lietuvos muzikos žvaigždėms šios pamokos neparduodamos. Mat galima pagroti kartu su mėgiamu muzikantu, o kai jau manai, kad galėtum patobulinti jo kūrinį – išjungi jį ir – visa scena tavo.

Na, „GarageBand“ patiktų ir mėgstantiems kurti muziką ar melodijas iš atskirų ištraukų – semplų ar podcast garsinius dienoraščius. Šios programos detaliau nagrinėti nebandžiau, nes muzikos kurti nemoku, nenaudoju tokių programų. O pirmą kartą pabandžius akys tampa plačios ir ausys stačios – viskas įdomu ir nauja.

Geroji dalis, kad visos programos yra glaudžiai integruotos tarpusavyje, pavyzdžiui, „iDVD“ ar „iWeb“ programoje matysite „iPhoto“ nuotraukų albumus ir „GarageBand“ muziką, įrašus.

Labai vertinu kiekvienos programos įžanginį vaizdo klipą – trumpai, vaizdžiai paaiškinama programa ir jos galimybės. Iškart kyla minčių, kaip galima visa tai pritaikyti. Kodėl iki šiol to nemačiau “Windows” skirtose programose? Gal ne ten žiūrėjau? Nes “Windows” pasaulyje valdo tekstas, kitaip sakant, esi pasiunčiamas skaityti tekstų ir spoksoti į statiškus paveikslėlius. Visai neseksualu.

Kaina – 79 doleriai („iLife‘09“ paketo kainą radau tik www.apple.com tinklalapio kainoraštyje), pavertus į nacionalinę valiutą tai būtų apie 207 litus. Lietuviškajame www.apple.lt parduodamas tik senesnis „iLife‘08“ paketas. Sukomplektuotų paketų, kuriuose būtų analogiškos programos, neteko sutikti. Norint surinkti „konkurentą“, tektų

Dalis programų yra pateikiama kartu su „Windows“ sistema, pavyzdžiui, „Movie Maker“, su „Vista“ komplektuojamas ir „Roxio“ DVD priemonių paketas. Su „iPhoto“ galimybėmis konkuruoti galėtų nemokama „Google Picasa“. Su „Windows Vista“ pateikiamos „Windows Photo Gallery“ nelaikau tinkama konkurente – ji tėra skirta galerijoms tvarkyti, bet nėra nuotraukų koregavimo funkcijų.

Tiesa, neseniai į mano kompiuterį su atnaujinimais „Windows“ pasiūlė įdiegti „Windows Live“ paketą, kur ir naujesnis „Movie Maker“ ir „Windows Live Photo Gallery“. Ja jau galima atlikti šiokias tokias korekcijas, bet tik labai bazines – pasukti nuotrauką, pritaikyti automatines korekcijas.

Paulius

P.S. Už šį straipsnelį negavau nė cento, nė vieno „Mac“ ar kitokio kompiuterio, programos. Čia jeigu kam nors kiltų kokių nors klausimų.